Gyvenimas niekada nestovi vietoje. Žmonės tobulėja, auga, todėl natūralu, kad ir jų požiūris į supantį pasaulį ir poreikiai keičiasi. Kiek besielvartautume dėl praėjusių laikų – jie niekada nebegrįš, todėl turime prisitaikyti prie dabartinės kaitos ir spartos, prie daugumos žmonių, įsiklausyti į jų norus, pageidavimus ir ieškoti kompromiso.

Žinoma, situaciją apsunkina ir tai, kad bet kurioje gyvenvietėje dauguma žmonių anksčiau ar vėliau yra įmigravę, atsikėlę čia gyventi iš kitų vienkiemių, kaimų ar miestų. Iš dalies tai gerai, bet tuo pačiu tai ir atveria tam tikra prasme prarają. Ir jei nei vienas nenori žengti žingsnio link susikalbėjimo ir susitaikymo, tada problema linksta į kraštutinumus ir virsta kone globaline.

Panaši situacija susiklostė ir Taujūnuose. Nors pačiame kaime, pasak seniūnaitės Elvyros Zakažauskienės, čia gimusių bus maždaug pusė, bet štai viename iš daugiabučių, jau daug daugiau atvykusių. Nežinia, kokia tikroji nesutarimų priežastis, bet name įsiplieskę kivirčai jau apraizgė visą kaimą. 

Kaimą ir seniūną „prispaudė“ kiemsargė

„Būkit žmonės, darykit tvarką, padėkit mums, jau kiemsargė išreikalavo iš seniūno nuversti krepšinio stovus“, – vienu atsikvėpimu išpyškino skambinusi taujūniškė. Ambicingos Taujūnuose kiemsarge dirbančios Irenos Laurinėnienės santykių raidą su vietos gyventojais jau ne sykį „studijavome“, bet vis atrodė, kad problema nėra tokia aštri ir ji išsispręs savaime. Deja.

I. Laurinėnienė Taujūnų kaimo seklyčioje kiemsarge dirba daugiau nei 10 metų. Pasak seniūnaitės E. Zakažauskienės, laisvalaikio organizatore dirbančios apie dvi dešimtis metų, su šia moterimi sutarti neįmanoma, o ir dirbti ji paprasčiausiai tingi. „Ji nuolat visiems priekaištauja, grasina ir vis visus skundžia – pradedant gyventojais ir baigiant seniūnu.

Nesakysiu, šiukšles ji aprenka, bet tik tiek. Apšienaut aplinką, gėles prižiūrėt, pastatą valyt ir pagrindines funkcijas – su kolektyvais repetuot ir renginius organizuot, reikia man pačiai už tą patį laisvalaikio organizatorės atlygį, o ji atėjus pusę valandos šluota pamosuoja ir vis dar viskuo nepatenkinta. Jau kelis kartus prieš renginius ir susitikimus teko teisintis svečiams ir žmonėms dėl didžiausios nešienautos žolės, mat pati nebespėjau, o ši ponia, kaip visada, nežinia kur ir ką veikia. Tai jai vaikai trukdo, tai mašinos.

Visi žmonės labai piktinasi, kam, o ypač sunkmečio metu, taip išlaidaujama ir laikomas praktiškai nereikalingas etatas. Gyventojai kaip vienas šaukia, kad tas kelias šiukšles ir patys apsirinks. Už 400 litų demonstratyviai pereina su šluota ir keliais plastikiniais buteliais per kaimą, kai dabar šitiek nedirbančių kaime žmonių, kurie už tokius pinigus ne tik prie seklyčios, bet ir prie kitų seniūnijos objektų tvarką palaikytų. Bet ne, vos tik kuris taujūniškis ar seniūnas žodį pasako, tuoj lekia skundais mosuodama pas merą Bronį Ropę. Jau apsėdimas kažkoks. Kiemsargė „tvarko“ ir kaimą, ir seniūną. Kur tai matyta“, – situaciją komentuoja seniūnaitė E. Zakažauskienė.

Meras atvyko į pagalbą

Antradienio rytą kaimo jaunimas „šturmavo“ seniūno Juozo Paukštės kabinetą. Visi prašė seniūną atšaukti įsakymą nugriauti krepšinio stulpus. Iš visų pusių spaudžiamas vietininkas kreipėsi pagalbos į rajono valdžią, juk neįvykdžius ponios I. Laurinėnienės noro, ji ir pati ten nuskubėtų.

Turbūt Dievulis pasistengė, kad reikalai į priekį pajudėtų, nes kaip tik trečiadienį rajono meras B. Ropė ketino vykti į susitikimą su N. Daugėliškio seniūnijos gyventojais. Neaplenkė ir Taujūnų. Pristatęs 2009 m. veiklos ataskaitą ir pateikęs 2010 m. veiklos planus konkrečiai vietovei, meras tradiciškai išklausė ir gyventojų nuomonių. 

Užkliuvo krepšinio aikštelė

Devynių šeimų daugiabutyje gyvena jaunos šeimos. Maždaug dvi dešimtis metų šiame name vyko nepaaiškinami dalykai. Mat nuo pirmos dienos prasidėjo aštuonių butų gyventojų nesutarimai su pirmame aukšte gyvenančia jau minėtąja I. Laurinėniene. Pirmieji „perliukai“ – nebylus spjaudymas į batus, stovinčius šalia buto durų. Kaip teigia pati Irena, ji tik norinti gyventi gražiai, kad būtų daug vejos ir gėlyčių. Tuo tarpu taujūniškiai vienbalsiai šaukte šaukė, kad ji tiesiog konfliktiška asmenybė, nesutarianti su visu kaimu.

Kantrybės taurę perpildęs lašas – krepšinio stovų nupjovimas. Taujūnuose yra keturi daugiabučiai namai. Jų aplinka išplanuota skirtingai. Metams bėgant, gyventojai aplinką apsitvarkė taip, kaip jiems patogiau. Vieni gėlelę pasisodino, kiti – medelį. 2006 m. būrys entuziastų prie vieno iš namų, kur ir gyvena kiemsargė Irena, sugalvojo įrengti jaunimui krepšinio aikštelę. Patys atsivežė metalo ir suvirino tinkamą stovą, pakabino lentą, tinklelį. Beje, tada lankus, gyventojų teigimu, virino ir ponios Irenos vyras. Ketverius metus jaunimas ten leisdavo laisvalaikį: kas krepšinį žaisdavo, kas šiaip ant suolelio šnekučiuodavosi. O štai šiemet ponia Irena sugalvojo, kad ta aikštelė yra nelegalus statinys, kad vaikai šiukšlina, kad išlaužo gėlytes ir trukdo jai ilsėtis. Pirmoji pergalė

Tiek jaunimas, tiek kaimo gyventojai šoko būsenos. Ant krepšinio lanko pakibo ir gedulo kaspinas. Jauna mergina Edita nevilties ir pykčio kupinu balsu kreipėsi į merą ir susirinkusius: „Prie seklyčios būti nebegalime, nes jei pasirodome, kviečiama policija, seklyčia žiemą nebekūrenama, tai ir į vidų nebeleidžiama, kieme žaisti taip pat nebegalime... Pasakykit, kur mums dėtis?

Gal į apgriuvusias fermas, kad koks blokas prispaustų“. Merginos pasisakymą lydėjo garsūs šūksniai ir plojimai, reiškiantys visų pritarimą. Vėliau įsiaudrinę taujūniškiai rėkė vienas per kitą, o prieš kaimą nusiteikusi kiemsargė Irena net neketino atsisakyti savo idėjos. Tokiame chaose, matyt, ne viską supratęs rajono meras B. Ropė prašė gyventojų bandyti ieškoti kompromisų. Ir džiaugtis, kad dar kaime yra kam klegama, juokaujama ir žaidžiama, nes ateis diena, kai nuo tylos spengs ausyse, o kiekvieno iš miesto sugrįžtančio vaiko lauks visi kaip stebuklo. Meras B. Ropė įpareigojo visą situaciją konkrečiai išsiaiškinti seniūną J. Paukštę ir pateikti atsakymą. Tada jau bus ir konkretūs sprendimai. O kol kas jaunimas dar gali džiaugtis krepšinio aikštele ir šiokia tokia pergale.

Išeitis – vienkiemis?

Po susirinkimo aistros dar netilo. Barniai ir kivirčai persikėlė į kiemą. Įdomu tai, jog kiemsargė Irena tvirtina, kad aplinka aplink namą yra bendra visų po lygiai ir visi turi laikytis tvarkos. Ji dar pageidautų, kad iš namo priekio, kur yra jos buto langai, būtų veja, nestovėtų gyventojų automobiliai ir nevažinėtų pieno surinkimo automobilis į šalia esantį pieno surinkimo punktą.

Puiku. Bet iškart kyla keletas klausimų? Padalinus, bent iš akies, visą plotą aplink namus, į akis krenta keistai neproporcingas pasidalinimas. Aštuoniems butams tenka maždaug keturis automobilius talpinanti krepšinio aikštelė ir dar toks pat plotas iš namo priekio bei keli arai vejos iš dviejų namo pusių, o štai didžiausias kąsnis – šalia namo išdygę du ponios Irenos garažai ir kažkokia pavėsinė.

Irena pasisodino gėlyčių būtent ten, kur išvestas kaminas, gyventojų teigimu, tam, kad jiems prireikus jį valyti, ji galėtų dar kartą priekaištauti dėl išmindytų gėlių. O juk po jos balkonu vietos gėlynams, ir dar pietinėje pusėje, – sočiai.

Poniai Irenai patarimas vienas – geriausia vieta, kur nėra jaunimo ir apskritai jokių žmonių – vienkiemis. O taujūniškiai laukia mero išvadų ir renka parašus, kad kaime būtų palikta krepšinio aikštelė ir atsisakyta kiemsargės I. Laurinėnienės paslaugų.

Lina RAGINYTĖ