Nutilus šeštadienio mugei, galima buvo pasukti į Ignalinos kultūros centro Etnokultūros skyrių, kur ignaliniečių laukė Vilniaus universiteto studentai filologai ir jų dėstytojas Vytautas Kardelis, pasirengę pasidalyti įspūdžiais iš ekspedicijų po mūsų rajoną ir mums patiems parodyti, kuo žavios mūsų tarmės.

Bet, vos apžvelgęs auditoriją, jis konstatavo: „Veidų čia matau daugiau pažįstamų, nei nepažįstamų.“ Ir nors filologas – skaičiavo gerai: ignaliniečių aiškiai buvo mažiau.

Popietė “Sakytinis Ignalinos krašto tarmių palikimas“ galėjo (o gal net turėjo) sudominti gimnazistus, mokytojus lituanistus, miesto šviesuomenę, jau užmirštančią savo senelių kalbą. Bet buvo kaip buvo. Svarbu, kad vilniečiai mums dėl to nugarų neatsuko.

Mikalojaus Daukšos žodžius susirinkusiems priminusi Ignalinos kultūros centro Etnokultūros filialo vedėja Marija Kirkienė pristatė svečius, pasveikino Aukštaičių sambūvio vadovą Algirdą Svidinską, ne šiaip sau į susitikimą atėjusį su kanklėmis. Tądien skambėjo ir gitaros muzika. Bet nuostabiausia gal buvo girdėti tarmiškai atliekamas dainas.

Studentas Gediminas prisipažino, kad pasidomėti šio krašto tarmėmis paskatino Bratkos iš „Dviračio žinių“. Rūpėjo įsitikinti, ar visi čia kalba taip, kaip Bratkos?

Tyrinėjimai užsitęsė. Ir jau ne vienas studentas vėliau pasidžiaugs, jog dalyvavo ne vienoje ekspedicijoje ir kaskart parsiveždavo iš jų įdomių atradimų. Pradėję nuo Linkmenų, studentai keliavo Ignalinos link. Ligi šiolei prisimena savo gyvenimą Meironyse, kur patyrė daug įspūdžių, bet ir pakliuvo į nemalonę per šeimininkų gaidį. Dėstytojas Vyrautas Kardelis pasakojo, jog tas gaidys labai mikliai raškė vyšnias, o dėl jų „pradingimo“ buvo apkaltinti miestiečiai studentai. Vėliau akiplėša gaidys net kėsinosi į studentų košę, už ką gavo per snapą. Per tą gaidį visai grupei teko prašytis prieglobsčio kitur.

Ir dabar jau septintus metus jie randa pastogę Danutės ir Prano Zubrickų sodyboje Ažušilės kaime.
- Ir, manau, čia dar dešimtį metų būsim, - sakė Vytautas Kardelis, - nes šeimininkai gaidžio neturi...

Bet istorija apie gaidį veikiausiai buvo papasakota dėl smagumo. Šiaip jau ekspedicijų Ignalinos rajone dalyviai dirbo gana intensyviai ir atsakingai. Besidominčių Ignalinos rajone vyraujančiomis tarmėmis daugiau ar mažiau domėjosi per keturiasdešimt ekspedicijos dalyvių. Trijų kartų, kaip sakė jų vadovas Vytautas Kardelis.

Mat po Ignalinos rajoną keliavo, žmones kalbino, jų gyvenimu ir patirtimi domėjosi doktorantai, magistrai, studentai. Šiais laikais fiksuojant tautos atmintį, jau griebiamasi pačių naujausių technologijų: daromi skaitmeniniai įrašai, dažnai prireikia net filmavimo kameros. Būna, kad tais turtais ekspedicijos dalyviai prašomi pasidalyti su kalbinto žmogaus giminėmis. Visiems norisi turėti įdomesnį atminimą.

Studentė Akvilė vis dar džiaugiasi, kad „įsiprašė“ į ekspedicijas ir dabar jau neįsivaizduoja vasarų be jų.
-Sužinojau, kokie įdomūs ir skirtingi yra pagyvenę žmonės, - sakė Akvilė.

Jau ketverius metus ekspedicijose dalyvavusiai Gintarei ėjimas pas žmones labiau panašus ne į kalbinę ekspediciją, o į žmonių gyvenimo tyrimus. Ji pasidžiaugė, kad žmonės čia nuoširdūs, atviri.Linai kitų žmonių papasakoti išgyvenimai ir patirtis padėjo jai pačiai tinkamai susidėlioti savas vertybes.
Gediminas prašė neužmiršti, kad visi kalbinti žmonės pasitarnauja dialektologijos mokslui.

Vytautas Kardelis patvirtino, kad Ignalinos krašte jie ne kartą patyrė ir atradimo džiaugsmą. Tarkim, daug ką nustebino Kačergiškės krašte išgirstas žodis priekin buvusio laiko prasme („priekin mano sulaužymo kojos“, „priekin buvo geriau“). Panaši kalbinė konstrukcija aptinkama tik Karelijoje, Suomijoje.
Susirinkusiems buvo pademonstruoti filmuotos medžiagos fragmentai. Iš ten visi uturaja ignalinskai. Gaila tik, kad plieskusi saulė neleido matyti ekrane ryškaus vaizdo. Bet įspūdis – liko.

Vėliau svečiai pakvietė ignaliniečius smagiam žaidimui: reikėjo spėti mįsles, paaiškinti žodžių prasmę (ubašlaitė, nauda ir kt.), atpažinti nuotraukose užfiksuotus mūsų krašto statinius, paminklus. Teisingai ir greičiausiai atsakiusiems buvo išdalyta nemažai smagių suvenyrų su Vilniaus universiteto simbolika.

Padėkota visiems, tą popietę įspūdžiais pasidalijusiems, apskritai mūsų kraštu besidomintiems, jos kalbinius turtus kaupiantiems ir jų išsaugojimu susirūpinusiems. Popietei baigiantis, paprašyta svečių pasirašyti Etnokultūros filialo svečių knygoje. Tad susitikimas – ne be pėdsako.
O jūs ar dar susikalbate su savo seneliais ir proseneliais? Vienu metu „Nauja vaga“ yra spausdinusi „vertimus“ į ignalinietišką kalbą. Mums skambino, rašė skaitytojai. Vyresnieji priminė savo tėvų ir senelių kalbą. Jaunieji mokėsi. Galėtume pratęsti tas pamokas tarmių išsaugojimo vardan.

Vida Žukauskaitė