Rugpjūčio pabaiga ignaliniečių Sauliaus ir Irenos Gerdvilių šeimoje galėjo būti švente. Ar tik ne per patį šv. Baltramiejų, kai gandrai išsiruošia į šiltuosius kraštus, išskrisdami jie dar turėjo šiai šeimai palikti brangų nešulį – kūdikį. Dabar jau aišku – berniuką, vardu Ernestas. Tik, deja, aišku dabar ir tai, kad lauktos šventės šioje šeimoje nebus. Ji palaidota Ignalinos kapinėse praėjusį antradienį.

“Aš neturiu ko slėpti”

Einu prie to kapelio kartu su Irute, šiomis spalvingomis, šviesiomis dienomis staiga apsirengusia juodais drabužiais. Nežinau, ar yra Ignalinos miesto kapinėse panašus kapelis. Užrašas ant kryžiaus – baugina: “Ernestas GERDVILIS  2010.07.17-2010.07.17”. Koks trumpas laikas. Tiksliau – visiškas jo nebuvimas, nes Irutės sūnelis gimė negyvas.
Jis buvo labai laukiamas mamos, būtų buvęs tikras džiaugsmas savo šešerių metukų sesutei, pasididžiavimas tėčiui Sauliui. Apie tai kalbėjo Irena, atėjusi į redakciją su savo vyro seseria Rasa. Kreiptis į žurnalistus ją paskatino ne vien netikėta nelemta netektis, bet ir prasidėjęs medikų... puolimas.

Ireną žeidžia terminas „gerai žinoma“, kuris dažniau sutinkamas policijos suvestinėse, ji jaučiasi neteisingai viešai apkalbėta ir pažeminta. Jos skausmą tąso po laikraščių puslapius, ją nesidrovi užkalbinti gatvėje net menkai pažįstami, bet smalsūs žmonės. Apie tai, kas nutiko liepos 17 dieną VšĮ Ignalinos poliklinikoje, jau kalba ne tik Ignalina, bet ir Respublika. „Aš neturiu ko slėpti“, - sako ir Irena, taisydama ant mažo kapelio gėles. Ir braukdama ašaras pasakoja savo istoriją.

Vilties ženklus pakeitė nerimas

Kilus pirmiesiems įtarimams dėl nėštumo, Irena kreipėsi į VšĮ Ignalinos polikliniką pas ten dirbančią gydytoją ginekologę Anželiką Osnovčik. Ši patvirtino: Irena laukiasi. Nėštumas nebuvo sunkus, tik vienu metu buvo kilę šiokių tokių nesklandumų, ir tuomet Irenai buvo pasiūlyta pasiimti biuletenį ir pailsėti porą savaičių. To tarsi ir pakako. Jauna moteris vykdė visus gydytojos nurodymus, lankėsi nurodytomis dienomis apžiūrai, o birželio 9 dieną išėjo dekretinių atostogų. Tai laikas, kai moteris jau ruošiasi gimdymui, kai visos jos dienos užpildytos vaikelio laukimu.
Eiliniam patikrinimui Irena Gerdvilienė turėjo pasirodyti poliklinikoje liepos 15 dieną. Bet atėjo liepos 14-ąją, mat pasirodžiusios kraujingos išskyros jai kėlė nerimą, neleido laukti paskirtos dienos.

Gydytoja Anželika Osnovčik, apžiūrėjusi pacientę (pasvėrė, pamatavo, paėmė kraujo tyrimams), pasiūlė jai gultis į ligoninę. Kuris gi, išgirdęs apie ligoninę, staiga nepasijunta visiškai sveikas? Irena nebuvo išimtis. Ji paklausė gydytojos, ar negalėtų kaip nors tos ligoninės išvengti, mat namuose – maža dukrelė. Gal yra kokia kita išeitis? Tuomet, kaip prisimena Irena, gydytoja paklausė, ar ji turinti pinigų lašinei.

Taip, Irena pinigų turėjo, tad nusipirkusi lašinę, ji vėl prisistatė į polikliniką ir jai buvo suleisti paskirti vaistai. Pasijutusi geriau, Irena parėjo namo. Kitą dieną į polikliniką eilinei patikrai nėjo, mat gydytoja sakiusi ateiti tuomet, jei pajustų ką nors įtartina.

O penktadienio vakare kūdikio trisdešimt penktąją savaitę  besilaukianti moteris pajuto skausmus. Naktį jie nekankino, užtat rytą ji jau prasitarė vyrui apie prasidėjusius skausmo priepuolius. Nusprendė nedelsti.

Trys-keturios minutės (?)

Iki poliklinikos nuo jų namų – visai arti. Vyro Sauliaus lydima (tiksliau, skubindamasi jam iš paskos) ji pėsčia leidosi ieškoti pagalbos į polikliniką ir apie pusę devintos jau stovėjo registratūroje, prašydama pakviesti jos gydytoją. Bet buvo šeštadienis. Visoje poliklinikoje budėjo vienintelė gydytoja Irina Pastuchova. Poliklinikos registratorė Aldona Remeikienė suprato, kad moteriai išties prastai, tad telefonu iškvietė greitąją, išsiuntė Irenos vyrą Saulių paso,  atrakino artimiausio gydytojų kabineto duris, kad Irena galėtų prigulti ant kušetės, o pati išbėgo ieškoti budinčios gydytojos.
Čia prasidėjęs laikas dabar yra labai skirtingai matuojamas.

Medikai teigia, kad praėjo tik trys-keturios minutės, kai ir greitosios pagalbos medikės Audronė Kindurienė, Danguolė Kulienė ir Jolanta Garuolytė bei budinti poliklinikos gydytoja Irina Pastuchova su registratore Aldona Remeikiene atbėgo į kabinetą pas ten paliktą Ireną Gerdvilienę. Bet per tas „tris-keturias“ minutes Irena iškentė kelis sąrėmius, suvokė ir pajuto, kad prasidėjo gimdymas. Gulėti ji negalėjo. Gimdė stovėdama, atsirėmusi į gydytojo darbo stalą, prie kurio, likimo ironija, ilgus metus dirbo vaikų gydytoja Irena Dranenkienė. Vaikutis tiesiog išslydo Irenai Gerdvilienei į rankas. Tik nebuvo to klyksmo, kuris nudžiugina net labiausiai kentėjusią gimdyvę. Tuščioje poliklinikoje iš siaubo, nevilties ir skausmo šaukė motina, vis tikėdamasi kokios nors pagalbos.

Į jos šauksmą pirmasis iš namų su jos pasu atsiskubino Saulius. Tuo metu Irena jau sėdėjo ant kušetės, šalia savęs pasiguldžiusi gyvybės žymių nerodantį savo kūdikį. Ji dar bandė pirštais krapštyti jo burnytę, tikėdamasi, kad įvyks koks stebuklas. Ir beviltiškai verkė. Dabar jau – abu. Į kabinetą atsiskubinusiems medikams beliko nukirpti virkštelę... Netikėto „radinio“ išgąsdintos medikės dar papriekaištavo Irenai, kaip ji negalėjusi... palaukti ir negimdyti viena! Suvokusios situacijos beviltiškumą, Irenai leido nusiprausti rankas ir skubiai išvežė į Švenčionis. Kartu buvo vežamas ir negyvas Irutės vaikelis. Šiame kelyje juos lydėjo greitosios med. pagalbos darbuotoja Danguolė Kulienė. Ji tegalėjo tik guosti netektį patyrusią motiną... Irenai tai buvo šaukštas medaus deguto statinėje. Deguto šaukštas, kaip žinia, statinę medaus sugadina, medaus šaukštas  - deguto, deja, nepasaldina. Tik Irutė vis tiek prašė labai labai padėkoti ją lydėjusiai felčerei.

Švenčionyse Irenai išėjo placenta, jai buvo suteikta būtinoji pagalba, paskirti vaistai. Pirmadienio rytą Irena jau buvo išleista į namus, o jos vaikelis išvežtas ekspertizei. Tik pirmadienį ji jokių žinių negavo. Kaip ji vėliau sužinos, vaikelis buvo tiek sušaldytas, kad prireikė pusės dienos, kol jo kūnelį galėjo pradėti tirti ekspertai. Tai buvo daroma tik antradienį.

Vietoj atsakymų – klausimai

Tą pačią dieną Gerdviliai palaidojo savo sūnų, davę jam Ernesto vardą. Bet valstybinio patologijos centro išduota Patologinės anatomijos diagnozė tėvams uždavė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų į juos kankinančius „kodėl?“ Pokalbis su tyrimą atlikusiu patalogoanatomu Bronislovu Laimučiu Jurevičiumi jų taip pat nepaguodė.

Pirminėje Valstybinio patologinio centro, į kurį kreipėsi Švenčionių rajono ligoninė, išvadoje teigiama, kad patologinės anatomijos tyrimo metu konstatuota vaisiaus vidaus organų autolizė (savaiminis suirimas), buvusio placentos dalinio atsidalijimo požymiai, hipoplastiška (nepakankamai išsivysčiusi) placenta, ilga, net 82 cm siekianti virkštelė su tamproko sukimosi aplink savo ašį požymiais. Be to, buvusiam kūdikiui nustatyta hipotrofija (svorio rodikliai atsilikę nuo normos: motinos įsčiose 35-ąją nėštumo savaitę užaugęs iki 48 centimetrų, tesvėrė 1633 gramus). Galutinės diagnozės tikimasi po mėnesio.

Munduro garbė

Bet sujudo ir VšĮ Ignalinos poliklinika. Nuo 1971 metų čia dirbanti Aldona Remeikienė nepamena atvejo, kad poliklinikoje būtų gimęs vaikelis. (Tam reikalui ligoninėje buvo akušerinis skyrius...) Ji pripažįsta, kad palikusi vieną gimdyvę pati išsiskubino ieškoti budinčios gydytojos ir tikina, kad grįžo tikrai po 3-4 minučių. Vėliau laksčiusi vandens Irenai nusiprausti, tvarkė kabinetą, mat „ji paliko tokią balą kraujo...“

Greitosios pagalbos medikų poste iš tą šeštadienį budėjusių medikų antradienį radau tik Audronę Kindurienę. Ji pamena, kad buvo vienas skambutis su žinia, jog reikia vežti gimdyvę, kitas – kad šioji jau pagimdė. Nulėkusios į kabinetą jos jau tik paruošė Ireną ir jos vaikelį kelionei į Švenčionis. Audronė negali atsistebėti Irenos kantrybe laukti „iki paskutiniosios“. Anot jos, šiai reikėjo kreiptis tiesiai į greitąją. Ir labai prašė perspėti visas besilaukiančias mamytes nerizikuoti savo ir savo vaikelių sveikata ir net gyvybe. Iš svetimos nelaimės pasimokyti...

Su gydytoja Anželika Osnovčik kalbuosi jos kabinete. Taip, ji neneigia, kad Irena Gerdvilienė pirmą kartą pasirodė dar praėjusių metų gruodžio 24-ąją. Simboliška: per Kūčias Irenai buvo pranešta žinia apie įsčiose užsimezgusią gyvybę. Ėjo ketvirta-penkta nėštumo savaitė. Būta nėštumo pradžioje šiokių tokių komplikacijų, bet vėliau viskas susitvarkė. Pamena gydytoja ir liepos 14-ąją, kai Irena lankėsi pas ją.

Gydytoja tikina, jog įkalbinėjo Ireną gultis į ligoninę. Įkalbinėjo? Patarė? Paaiškino to būtinumą? Juk tai nevienareikšmiai dalykai. Gydytojai turėtų būti žinoma, kad ligoniai dažnai neadekvačiai vertina savo sveikatos būklę, pojūčius, tad kai kuriais atvejais reikėtų jiems suprantamai ir aiškiai įrodyti, jog būtinas vienoks ar kitoks gydymo būdas (šiuo atveju – ligoninė), nurodyti galimas pasekmes, to nedarant. Irenos atvejis net ne kai kuris, o labai išskirtinis, mat jaudintis reikėjo dėl dviejų žmonių sveikatos ir gyvybės. Ir čia jau negalėjo būti derybų.

Gydytoja Anželika Osnovčik tikina, kad tą liepos 14-ąją, apžiūrėdama Ireną Gerdvilienę, ji tikrai girdėjo vaisiaus širdelę, užčiuopė judesius. Nelaimei, prisimenu (apie tai rašiau „Naujoje vagoje“ 2007 metų spalio 31 dienos numeryje, rašinyje „Buvo tikėjimo ir vilties. O taip reikėjo abejonės!“), kad ši gydytoja vienai moteriai, ilgus metus neturėjusiai vaikų, yra pranešusi apie užsimezgusią gyvybę, tuo labai pradžiugindama ne tik ją, bet ir visą jos giminę, draugus. Vaiko toji šeima tikėjosi sulaukti per... Gandrines! Tik to vaikelio... nebuvo.

A.a gydytojas Vladimiras Dranenka, apžiūrėjęs moterį, ten terado auglį, kurį sėkmingai išoperavo. Atsitiktinumas? Dėsningumas? Kompetencijos stoka? Kitaip kaip paaiškinti tai, kad gydytoja Anželika Osnovčik taip ir nepastebėjo, jog kūdikio vystymasis komplikuotas? Vėl tebuvo pasitikėjimas savo jėgomis be krislo abejonės? Nejau įrašus ligos istorijoje gydytoja darė pagal pacientės nusakytą savijautą? Bet mes juk visi dažnai girdime ir matome tai, ką norime girdėti ar matyti. Čia galėjo būti būtent taip. Gydytojai ginekologai žino, kad moteris gali jausti net apgaulingus vaikelio judesius. Tai gal vaikelis jau liepos 14-ąją buvo miręs? Atsakyti į šį klausimą galės tik išsami ekspertizė.
2007-aisiais istorijos tęsinio nebuvo. Šįkart,  matyt, vienos „serijos“ bus mažoka.

Mirė anksčiau nei gimė...

Patologą konsultantą docentą Bronislovą Laimutį Jurevičių trečiadienį „pagavau“ atostogaujantį Židikiuose. 48-erių metų darbo praktiką turintis gydytojas Irenos ir Sauliaus vaikelio neužmiršo. Panašūs atvejai – nedažni. Patologo konsultanto teigimu, Gerdvilių sūnelis jau buvo miręs prieš vieną ar dvi dienas. Neatmetama, kad ir anksčiau, nes jo vidaus organai suirę. B.L.Jurevičius prisimena ne tik hipoplastišką placentą, bet ir pusės kumščio dydžio seną krešulį joje, kas ne tik apsunkino vaiko mitybą, bet ir leidžia manyti, jog priešlaikinis gimdymas galėjo būti prasidėjęs prieš kelias dienas. Daugiau nei 70 centimetrų virkštelė medicinos praktikoje laikoma jau pernelyg ilga ir vėlgi gali tapti vaisiaus žudike: vaisiui pajudėjus, gali apsivynioti. (Primenu: Irenos vaikelio virkštelė buvo net 82 centimetrų.)

Docentas B.L.Jurevičius sakė esąs devyniasdešimčia procentų tikras, jog šis atvejis bus nagrinėjamas Vilniaus perinatalinio centro  mirties priežasčių nagrinėjimo komisijoje, tad išsamesni ekspertizės rezultatai bus reikalingi.

Trys vienoje

Sunkiausia buvo „pagauti“ VšĮ Ignalinos poliklinikos vyr. gydytoją. Ir nors atlyginimas už šias pareigas jos bendrose pajamose, spėju, sudaro liūto dalį, būtent vyr. gydytojos kabinete darbo metu ją sunkiausia surasti. Antradienį iki pietų Džiuginta Kajėnaitė  konsultavo pacientus savo kaip šeimos gydytojos kabinete, tad neturėjo nė penkių laisvų minučių mūsų pokalbiui.
Tiesa, antradienį popiet kalbėjomės. Vyr. gydytoja stebėjosi, „kaip gali dvidešimt pirmame amžiuje moteris taip neatsakingai žiūrėti į savo ir būsimo vaiko sveikatą“, nesuprato, kodėl ši kreipėsi ne į greitąją, o į polikliniką, kodėl jos nelydėjo vyras. Betgi ne į MAXIMĄ nuėjo ar į IKI, kur dirbo iki dekretinių atostogų! Štai kaip tyčia šį antradienį viena moteris tik per plauką nesusilaukė kūdikio virš debesų. Kaip pranešama “Eltos” informacijoje, jai prasidėjo sąrėmiai iš Dubajaus į Nairobį skridusiame lėktuve. Kadangi lėktuve nebuvo laisvų vietų, laikina gimdykla tapo lėktuvo koridorius. Moteriai šiek tiek privatumo sukurti padėjo rankšluosčiai. Mergytė pasaulio šviesą išvydo iš karto po nusileidimo Nairobio oro uoste. Keleiviai ją pasveikino audringais plojimais. Ir niekas nepriekaištavo jai, kad gimdė ne ten, ne laiku, nelabai estetiškai… Juk dvidešimt pirmas amžius ne tik žemėje, bet ir padangėje!

Vyr. gydytoją kažkas klaidina ir dėl Irutės vyro. Saulius telefonu man patvirtino, kad tą rytą tikrai lydėjęs žmoną į polikliniką ir net per skubėjimą pamiršęs užrakinti buto, kuriame liko mažametė dukrelė, duris. Kai registratūroje suvokė, jog Irutei bus būtina stacionari pagalba, jog ją teks vežti į ligoninę, Saulius paklausęs, ar reikės paso ir išgirdęs taip, išsiskubino į namus, o grįžęs į polikliniką ir išgirdęs šaukiant žmoną, rado ją vieną su ką tik pagimdytu vaikeliu. Kas meluoja ar klysta?

Išgirdusi iš docento B.L. Jurevičiaus, jog poliklinikai jau nusiųsta ir ekspertizės epikrizė (docentas net atostogaudamas pažadėjo „išversti“ jos tekstą į lietuvių, t.y. kiekvienam žmogui suprantamą kalbą),  trečiadienio popietę vėl beldžiaus į užrakintas vyr. gydytojos Džiugintos Kajėnaitės kabineto duris. Man buvo paaiškinta, jog gydytoja išvažiavusi į Linkmenis: ji gydė linkmeniškius...Ėjau ir ketvirtadienio rytą. Prie 218 kabineto nutįsusi pacientų eilė nežadėjo nieko gero. Prisėdusi prie vyr. gydytojos kabineto durų skambinau Džiugintai Kajėnaitei, vėl prašydama atsakymams penkių minučių. Gydytoja į koridorių neišėjo... Telefonu paaiškino, kad dokumentų be ligonės (taigi Irutės) raštiško sutikimo man duoti negali. Negali tai negali...

Jei ko šioje situacijoje nesupratau, ar kaip gal bus bandoma teigti, rašiau tendencingai, tų aš jau dabar klausiu, kodėl nebuvo pasinaudota proga, nepaaiškinta, neatremta neginčijamais faktais, kai pati keturis kartus ėjau ieškoti atsakymų?
Užtat šis nelemtas įvykis tiesiog plėšte perplėšė pūliuojančią votį: pasirodžius straipsniui ta tema Delfyje, jo komentatoriai rado vietą išsisakyti, išsitaškyti. Ketvirtadienį tokių „ekspertų“ jau buvo per aštuonis šimtus. Lietuva atsipūs nuo Kedžio istorijos...

Nenupiešta saulė

Nustebino ir Ignalinos poliklinikos gydytojų gynybos kryptis. Moters nelaimė niekaip negalėtų būti siejama ir su jos charakteriu ar kitomis būdo savybėmis ar santykiais su artimaisiais. Ko čia ieškoma, ką tikimasi čia rasti? Šiuo atveju visiems labiau turėtų rūpėti Ireną Gerdvilienę prižiūrėjusios ir konsultavusios gydytojos Anželikos Osnovčik darbinė kompetencija, kvalifikaciniai dalykai. Vyr. gydytoja patikino, kad dėl šio įvykio poliklinikoje bus atliekamas vidinis auditas, prie Irenos Gerdvilienės istorijos vienaip ar kitaip prisilietę medikai jau padėjo savo paaiškinimus ant vyr. gydytojos darbo stalo.

Ir... nė žodžio neišgirdau iš medikų apie siaubą, kurį patyrė negyvą kūdikį savo rankomis priimanti moteris kabinete, kur ant sienos tebekaba gal gydytojai Irenai Dranenkienei dėkingų mažųjų pacientų dovanoti saulėti piešiniai. Jie dabar - kaip gyvas priekaištas, jog Irenos Gerdvilienės vaikeliui nelemta buvo nei pamatyti saulės, nei ją nupiešti.

Likimo ironija

Gerdvilių vaikelio kapelis supiltas tik per porą kapų nuo prieš mėnesį mirusio gydytojo ginekologo Vladimiro Dranenkos kapo. Ir Irenai tiesiog išsprūsta: „Gal jis būtų galėjęs man padėti...“

Vida Žukauskaitė, Mūsų Ignalina