Atsakomybė ir pareigingumas. Prabėga dešimtys metų, bet padarytos apmaudžios klaidos neapleidžia mūsų niekada ir net jei jos tūnojo, atrodytų, mums patiems nepastebimos, nereiškia, kad jos išnyksta savaime. Iš praeities paskui vis sėlina ir sėlina kolūkių laikais gal kiek skubotai ir neapgalvotai padaryti darbai. O gal priešingai, gal mes esam neatsakingi ir nepareigingi, o tada lyg skęstantis šiaudo griebiamės kaltinti kolūkių, bendrovių laikus ir dar bala žino ką.

Pagalbos šauksmas

Ragelyje aidėjo susijaudinusios didžiasalietės balsas. „Ar yra šioje žemėje teisingų ir sąžiningų žmonių? Ar pas mus yra vietos teisybei? Šitiek metų vargstame dėl rudenį ir pavasarį bei lietingą vasarą patvinstančių kiemų, ūkinių pastatų ir namų. Vanduo pakyla net iki 15 cm, o nelygioje vietoje ir daugiau. Jūs – vienintelė viltis“, – prašė Elvyra Laurutėnienė iš Naujasalio gatvės..

Neesam stebukladariai, bet viešumas – galinga jėga, nes viešumon iškelta tiesa dažnai padeda išsiaiškinti tikruosius niekdarius, melu bandančius išsikovoti žmonių palankumą ir pagarbą. Juk jau tapo įprasta, kad metų metus dvi pusės nekenčia viena kitos net nesikalbėję, o jų bendravimas vyksta tik per trečiuosius asmenis (draugus, pažįstamus ar kaimynus), kurie slapta perneša žinias dar pariebindami savo fantazija. O juk tereikia abiems pusėms atsisėsti ir atvirai pasikalbėti.

Išklausę didžiasalietės Elvyros skundą, pirmiausia aplankėm Didžiasalio šeimininkę, seniūnę Gemą Pundienę.

Seniūnės paaiškinimas

„Kodėl žmonės tokie pikti? Aš juk negaliu padaryti neįmanomų dalykų. Pati gyvenu toje pačioje gatvėje ir man taip pat šlapia. Kažkada kolūkio laikais nieks nenumatė melioracijos. O dabar, kad ją padarytum, reikia milžiniškų lėšų. Aš pati neturiu tokių galių. Žinau, kad yra problemų. Viename name vanduo net grindis buvo iškėlęs, bet aš matau iš dalies ir žmonių aplaidumo. Griovys, kuris nuolat patvinsta, neturi kur nutekėti, nes sulūžusi ar užsikimšusi pralaida neleidžia vandeniui ištekėti. Rytoj pat nuvažiuos ten „Didžiasalio komunalininko“ darbuotojai ir pabandys tai sutvarkyti. O tie nepatenkinti gyventojai tegul rašo raštą merui, kad atsiųstų specialistus ir tie viską įvertintų. Juk negalima daliai gatvės daryti melioracijos be projekto.

Žinote, man labai skaudu dėl tokio žmonių piktumo ir dar siunčiamų prakeiksmų. Pasak Didžiasalio seniūnaičio, Elvyra Laurutėnienė prakeikė mane, mano vaikus ir mano anūkus. Visą naktį praverkiau“, – guodėsi seniūnė G. Pundienė.

Naujasalio gatvės chaosas

„Mes gyvenam pačioje žemiausioje Didžiasalio vietoje. Nuolat telkšantis vanduo – visos gatvės gyventojų, o ne tik mūsų šeimos problema. Tarybinio ūkio valdžia nemelioruotoje šlapioje žemėje apgyvendino žmones. Jie savo jėgomis, turėdami technikos, išsikasė griovį iki pat pakalnėje esančios balos. Tuokart problema lyg ir išsisprendė. Laisvoje Lietuvoje parsidėjo statybos, kūrėsi nauji gyventojai, atsitvėrė kiemus, užsistatė teritorijas ir... užvertė tą mūsų griovį, mat niekam nesinorėjo jo, juolab, kad jokiuose planuose griovio ir nebuvo. Užvertus jį, vanduo patvinsta po 5 šeimų sodybas, užtvindo tvartus, semia ir namų pamatus.

Mes statėmės anoje gatvės pusėje namus, bet juos palikę sūnaus šeimai, nusipirkome namuką šiapus gatvelės, priešais sūnaus namus. Kuriantis gyventojams, patys savo lėšomis ir jėgomis žvyravome gatvelę, ne visą, o tik 0,5 km. Toliau besidriekiančios gatvės gyventojai visą gyvenimą važinėja į namus kaip pakliuvo, tai per vienų kiemą, tai per kitų. Per šitiek metų seniūnija nepajudino nei piršto, kad būtų suprojektuota gatvelė ir bent minimaliai prižiūrėta. Anksčiau visi važinėjo kaip kam pakliuvo, o dabar jau kiekvienas pradėjo tvarkytis kiemus, įvažiavimus, tvertis tvoras. Šioje gatvelėje, kurios didžioji dalis yra tik pievoje išmintas takelis, dabar – visiškas chaosas.

Negana to, kažkada čia lygiai taip pat pačių žmonių buvo praminti keliukai link lygiagrečiai einančios Sodų gatvės, bet namų šeimininkams pradėjus tvertis tvoras, viskas verstėsi aukštyn kojomis – gyventojai ieškojo naujų takelių, keliukų, mat nieks nenorėjo vaikštinėti ratais aplink Didžiasalį, norėdamas pakiūtį pas kaimyną už 20-ties metrų“, – pasakoja E. Laurutėnienė.

Trys netikėtos mirtys

„Galvokit, ką norit, bet aš ir seniūnei sakiau, ir jums sakau, kad jos aplaidumas ir neatsakingumas jau aplietas dviejų motinų ašaromis. Trečiosios jau nebebuvo šioje žemėje, kai ši Naujasalio gatvės klampynė atėmė jos sūnaus gyvybę.

Prieš keletą metų eidamas iš Sodų gatvės šioje nuo vandens pertekliaus susidarančioje klampynėje paskendo a. a. Gediminas L. Prieš dvejus metus įklimpo, nuo pusiaujo peršlapęs susirgo, o po kelių mėnesių ligos mirė a. a. Rimantas S. Šiemet, kovo 26-ąją, kieme paskendo ir mano sūnus a. a. Rimas L. Jis turėjo negalią, sirgo epilepsijos priepuoliais. Tąkart jį taip pat ištiko epilepsijos priepuolis ir jis nukrito ant žemės, o kieme užteko vandens, kad žmogus paliktų mus amžiams“, – gniauždama iš sielvarto rankas liejo ašaras sūnaus netekusi motina.

„Geri žmonės paraviais nevaikšto“

„Žinote, skaudžiausia, kad visa tai puikiai žinojo seniūnė. Pirmą kartą prieš dešimt ar vienuolika metų surinkę gyventojų parašus dėl šios bėdos, raštu kreipėmės į ją. Tada prasidėjo pažadai. Iš pradžių – „projektuojam, projektuojam“, paskui – „ieškom lėšų, ieškom lėšų“, o galiausiai vėl viskas iš naujo – „rašykit raštą“. Ar gali man kas nors pasakyti, kam reikalinga seniūnė, jeigu ji nieko negali. Jei tik kokia rimta problema, iškart reikia kreiptis į rajoną. O ji pati ką, problemos normaliai rajono valdžiai suformuluot negali? Ji turi domėtis ir rūpintis savo seniūnija ir žmonėmis, o ne žmonės turi šliaužiot keliais aplink ją.

Mes abu su vyru esame neįgalūs žmonės. Žmoniškai kreipėmės socialinio būsto trims mėnesiams, nes buvau ką tik po operacijos ir mes negalėjom nešildomam name patys savimi pasirūpinti. Seniūnė atsakė. Mes tris mėnesius nuomojome būstą Ignalinoje, kol aš sustiprėjau. Aš, vyras ir a. a. mano sūnus jau ne vienerius metus esam neįgalūs žmonės. Paklauskite, ar mumis nors vienu domėjosi seniūnijos socialiniai darbuotojai. Pati sakau, kad niekada (ne tik didžiasaliečiai skundžiasi socialinių darbuotojų neveiksnumu, bet tai mūsų rajone – normalu, o keisti nieks nieko nenori – aut.). Kai aš neseniai kreipiausi į ją tuo pačiu klausimu dėl melioracijos, pokalbio pabaigoje seniūnė man atsakė: „Dievo aš nebijau. O geri žmonės savo sodybas susitvarko patys ir paraviais nevaikšto“. Po to dar ji buvo atvažiavusi pas kaimynę S., ją apšaukė, tad aš daugiau su tokia seniūne jokių reikalų nebenoriu turėti. Parašau tik jūsų pagalbos“, – ašarodama kalbėjo E. Laurutėnienė.

Savivaldybės komentaras

Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vidas Kreivėnas šią situaciją taip komentavo: „Problema žinoma, bet jai normaliai išspręsti išties reikia didžiulių lėšų. Seniūnės prašymu prieš kurį laiką mes buvome pasirengę teikti projektą ES lėšoms gauti, kuriomis atliktume Naujasalio gatvės melioraciją. Tam reikia trečdalio milijono – 300 000 litų. Tačiau prieš rengdami projektą mes pasiteiravome Vilniaus projektų vertintojų, ar yra galimybė gauti šiam reikalui lėšų, ar projektui būtų pritarta. Mums iš karto atsakė – ne, nes gyvenvietėje jokie melioracijos darbai nefinansuojami.

Kitą savaitę rajono savivaldybės specialistai važiuos į Didžiasalį, susitiks su žmonėmis ir bandys rasti išeitį. Ten reikia per visų nuo vandens pertekliaus kenčiančių (ir ne tik) gyventojų privačias valdas iškasti griovį vandeniui nubėgti. Ar tam pritars visi, ar pavyks susitarti? Jeigu taip, tai iš karto kviečiam darbus atlikti galinčią organizaciją ir kasam. Net šis, atrodytų, nesudėtingas darbas kainuotų 20 tūkstančių litų“.


Lina RAGINYTĖ, Mūsų Ignalina