Pirmiausiai ji – gėris, kurio Dievas trokšta man. Ir kai kartais yra sunku priimti, kad tokia yra Dievo valia, tikėjimas man leidžia suprasti, jog Dievu reikia pasitikėti, nes Jis tikrai žino, ką daro. Kita vertus, kaip išgirsti Jo valią? Juk retai Dievas tiesiogiai mums pasakys. Manyti, kad ką darau ir yra Dievo valia – irgi labai rizikinga, nes visi puikiai žinome, kas tos buvo inkvizicijos, Kryžiaus žygiai, raganų medžioklės ir pan. Žvelgiant į tai, ko gero, nelabai apsiverčia liežuvis pasakyti, kad tai buvo Dievo valia.
Tai galima greičiau pasakyti, jog tai buvo žmogaus valia. Arba, pavyzdžiui, jai einant gatve iš balkono nukrenta vazonas ant galvos, čia irgi negalima sakyti, kad tai Dievo valia. Šiais atvejais turime skirti vieną svarbų dalyką, kad viskas vyksta Dievo žinioje, bet ne kiekvienas dalykas išreiškia Dievo norą. Tarkim, Dievas žino, kad įvyko žmogžudystė, bet tai nereiškia, jog jis jos norėjo.Šiuo atveju susiduriame su žmogaus valios laisve, kaip galimybe arba kliūtimi įvykti gėriui. Ir žmogaus nenoras bendradarbiauti su Dievu riboja tik žmogų, bet ne Dievą. Jis randa ir kitų būdų pasiekti tai, ko nori. Tik atsisakydami bendradarbiauti su Dievu Išganymo prasme tampame nesąmoningais ir pasyviais dalyviais, kurie negali nei matyti, nei girdėti, nei, juolab, suprasti Dievo veikimo savo ir pasaulio gyvenime. Ir dažnai Dievas per tokius žmones įvykdo savo užmojį, bet tas žmogus to nesupras. Panašiai yra ir Mišiose. Jei jose žmogus dalyvauja nesąmoningai, tai jis negali suprasti, kas vyksta ir negali priimti šio slėpinio, kaip Dievo dialogo su žmogumi.
O ką gi daryti tiems, kurie nori įvykdyti Dievo valią? Kaip jau minėjau, pirminis dalykas yra įsisąmoninti, kad aš noriu vykdyti Dievo, o ne savo valią. Kodėl renkuosi vykdyti Dievo valią? Nes Dievas žino, kaip bus geriau. Jis mato ne tik kaip aš – vien iš savo bokšto, bet Jis mato ir iš kitų bokštų, kurie dažnai būna labai skirtingi nuo manojo. Po šito seka kitas klausimas – kaip suprati, kur yra Dievo valia? Čia vienas iš pirminių dalykų yra vykdyti tai, kas visuotinai žinoma, tai – dekalogas, kalno palaiminimai. Tačiau šalia šito būna ir asmeniški Dievo postūmiai viename ar kitame reikale. Bažnyčios Tėvai (pirmųjų amžių krikščionių autoriai) tai vadina šv. Dvasios vedimu.Kada žmogus sąmoningai ir kasdien atsiduoda į Dievo rankas ir leidžia Jam veikti per Jį. Šiuo atveju labai svarbus pasitikėjimas ir įsiklausymas. Triukšme negaliu girdėti Dievo tylos, bet turiu rasti kad ir nedaug laiko maldoje klausytis, ką Dievas man sako. Ir kai mes būsime klausytojais (kas yra maldos pamatas), o ne tik nuolatiniais kalbėtojais, turėsime jėgų atpažinti Dievo valią savo kasdienybėje.
Dievo valia pasireiškia per viską, ne tik būnant bažnyčioje ar per popiežių galima išgirsti Dievo valią man. Bet nuolatinis ir dažnas Dievo klausymas leidžia labiau Jį pažinti ir ieškoti Jo valios. To dėka Dievo valią galime girdėti visur, ypač Dievo Žodyje – Biblijoje, o taip pat mūsų kasdienybėje, kurioje yra begalė Dievo pėdsakų – ženklų mums. Tai įvairios, kartais ir keistos situacijos, žmonės, ir net pati gamta mums liudija Dievo meilę ir Jo valią.Kun. Deimantas BRAZIULIS
