Kadangi įpusėjo pavasaris ir artėja vasara, kuri dažnai siejama ir su Krikštu, Pirmąja Komunija, Sutvirtinimo sakramentu, tai dar kartą norėtųsi priminti mieliems skaitytojams šių Sakramentų reikalavimus ir jų prasmę.

Tenka girdėti pasipiktinimų iš tų, kurie ruošiasi priimti įkrikščionijimo sakramentus (Krikštą, Sutvirtinimą, Eucharistiją), kad kunigai neva daug reikalauja – mat reikia lankyti bažnyčią, pažinti tikėjimą ir suprasti tai, kam ruošiesi. Kad neužtenka, kaip kadaise, ruoštis mėnesio, dabar reikia beveik metų. Ir maža to, dar kartais ir neprileidžiama prie sakramentų.

Norėčiau nuraminti ir šiek tiek paaiškinti. Problema ta, kad žmonės priimti Sakramentus dažnai apsisprendžia ne sąmoningai. Noras labiau pažinti Dievą ir įsilieti į bažnytinį, kaip bendruomenės gyvenimą, yra ne vidinė nuostata ir sąmoningai suprasta būtinybė, o tik tradicija, paremta daugumos principu. Daugelis žmonių net nesuvokia, kas tie Sakramentai? Kam ta Bažnyčia?

Daugumai visa tai tik gražios apeigos ir šeimos šventė. Bažnyčia renkasi ne kiekybę, bet kokybę. Todėl tuo tikslu yra kuriamos programos, kurios padeda geriau suprasti tikėjimą, o kartu padeda priimti Sakramentą ir jo malones. Sakramentai nėra magija. Jei aš pakrikštijau vaiką, tai visai nereiškia, kad jis jau danguje gavo kėdę. Sakramentai turi būti aktyviai priimami, todėl teikiami tik gyviesiems ir aiškiai suprantantiems, kas tai yra.

Pirminis Sakramentas, kuris Lietuvoje dar lengvai, be papildomų pasiruošimų priimamas – kūdikių krikštas. Tačiau jau parapijose prasideda ruošimai ne kūdikių, bet tėvų ir ypač krikštatėvių. Nešdami vaiką krikštyti gerai pagalvokite, ar jūs tikrai to norite. Kartais atrodo, kad nei tėvai, nei krikštatėviai nesupranta, ką jie įsipareigoja šiomis apeigomis. Krikštatėviai ne tie, kurie tik atneša dovanėlių.

Jų pagrindinė užduotis – sudėti vaikui tikėjimo stuburą, kitaip sakant – perduoti tikėjimą. Ir jei jie to net nebando daryti arba tai nuleidžia juokais, tokiu atveju jie neįvykdo krikšto metu Dievo akivaizdoje duoto pažado. Todėl ir krikštatėviams yra keliami specialūs reikalavimai, nes jų gyvenimas turi būti krikščioniškas. Deja, daug žmonių yra tik pakrikštyti pagonys. Todėl jei negalvojate auklėti savo vaiko krikščioniškai ir patys negyvenate krikščioniškai, tai labai jūsų prašau – tuomet nekrikštykite savo vaikų.

Kiti du sakramentai – Atgailos ir Eucharistijos – irgi sukelia didelių problemų. Jie yra labai svarbūs, ypač Eucharistijos sakramentas, kuris įveda į Mišių slėpinį. Todėl Bažnyčia, gerbdama ir brangindama Mišių dovaną, besiruošiančiuosius šiam Sakramentui kruopščiau parengia. Čia panašiai kaip ir Krikšte – turime vėl pagalvoti, kam mums to reikia? Daug kas pyksta, kad privaloma eiti sekmadienį į šv. Mišias, bet jei nesiruošiame eiti, tai kam tada reikalinga ruoštis šiam Sakramentui?

Jam ruošiamasi apie metus, vaikus geriausia leisti ne jaunesnius, kaip 9–12 metų. Ir čia svarbu ne aklas visų poterių iškalimas, bet buvimas bendruomenėje. Metinė programa skirta tam, kad padėtų įgyti patirtį būti kartu: maldoje, šventėje, kartu dalytis tikėjimu. Čia turėtų dalyvauti ir tėvai, o ne palikti vienų vaikų. Nes bent vieno iš tėvų buvimas vaikui liudija, kad tai, kam jis ruošiasi, yra svarbu ir tėvams. Tokiu būdu vaikas jaučia palaikymą, paramą, supranta – tam, kam ruošiasi, nėra tuščias reikalas.

Ir paskutinis įvedimo į krikščionybę Sakramentas – Sutvirtinimas. Jis skirtas daugiau suaugusiems tikėjime. Siūlyčiau eiti ne jaunesniems, kaip 16–18 metų. Jam ruošiamasi nuo metų iki dvejų. Čia jau pats kandidatas apsisprendžia, o ne tėvai ar krikštatėviai.

Neskubėkime kuo greičiau „sutvarkyti“ vaikų, suteikime jiems galimybę paragauti tikėjimo, kad juo galėtų skonėtis visą savo gyvenimą. Kuo ilgiau užtrunka pasiruošimas Sakramentui, tuo didesnė tikimybė, kad priimantysis galės ne tik sąmoningiau, bet ir atviresne širdimi priimti Dievo meilę, kurią Jis lieja per Sakramentus.

Kun. Deimantas BRAZIULIS