2012 m. Vasario 10 d., Penktadienis,
Įvairiausių rūpesčių užguiti kaimo žmonės vis skundžiasi plakami iš visų pusių. Štai kaime močiutė auginanti karvytę ar dvi prie pinigą kitą prisiduria užaugindama veršiuką iki jautuko, bet sako, kuo toliau, tuo sunkiau jį parduoti ir gauti už tai atitinkamą atlygį. Žmonės skundžiasi, kad juo apgaudinėja supirkėjai.
Radome žmogų, sutikusi leisti MI pabandyti parduoti jo užaugintą galviją. Iš pradžių užduotis pasirodė juokingai paprasta. Atsiverti laikraštį, susirandi skelbimą, pasiskambini ir susitaręs dėl kainos lauki atvykstančių supirkėjų. Deja...
Mūsų laikraštyje radome net 6 skelbimus, raginančius parduoti galvijus. Trys firmos skelbia ir savo pavadinimą. Tai AGROVET ir ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ bei ČEVAITA. Kitos tik skelbia, jog superka galvijus ir tiek. Patraukliausią kainą pasiūlė ČEVAITA – iki 400 kg –3,50 Lt, per 430 kg – 3,80 Lt. Susitarėme ir laukiame. Pažadėjo atvykti pirmadienį prieš tai paskambinę. Tyla. Paskambinome patys. Patikino tuoj tuoj išvykstantys, tik štai sužinosiantys, kiek jiems reik galvijų į skerdyklą pristatyti. Laukiam. Vakarėja, o dar nieko nėra. Skambiname patys. Nekelia ragelio. Antrą sykį skambiname. Pakelia ir atmeta skambutį. Oho! Čia jau tikrai rimti žmonės rimtoj įmonėj dirba. Rytą dar pabandėm skambinti, bet nieks ragelio nebekėlė. Taip ir nebesupratom, ar atvažiuos, ar jau nebe. Kadangi buvo pateiktas tik vienas mobilus ČEVAITOS telefono numeris, trumpuoju numeriu 1666 sužinojome, kad tai Panevėžio rajone registruoja UAB „ČEAVAITA“ ir gavome kitą jų telefono numerį. Paskambinę sužinojome, kad jie kada nors į Ignalinos rajono važiuos furgonas, su mumis susieks ir paims galviją. O mes tą vargšą iš laukų jau pirmadienio rytą atginėm prie namų, kad būtų patogiau ir nereiktų galvijus vežančiam furgonui per pievas ir kalnus dundėti.
Skambinam iš naujo. Tada paaiškėjo, kad skambinant keliais skirtingais numeriais patenki vis ten pat. Kiti patikina, jog jau ką tik buvę Ignalinos rajone ir važiuos tik kitą savaitę. O ta savaitė gali užsitęsti ir dvi, ir tris.
Skambinam toliau. Po pastarojo pokalbio tiesiog apstulbome. Tel. 8~680 41510 atsileipusios moters paklausus, ar jūs superkate galvijus, kaip kokiam klaikiam meksikiečių seriale ji isteriškai pradėjo žviegti. Girdi, kas čia per galvijai... sakykit, katę ar karvę parduodat. Gerbdami save su tokia dama pokalbio nebetęsėme.
Prisiskambinę dar vienos neva IĮ iš to paties Panevėžio rajono supirkėjai, kuri sakė už iki 400 kg jautuką mokėsianti 3,30 Lt, sutarėme. Prasidėjo ta pati istorija. Paskambinsim, sekmadienį, tada pirmadienį. Atėjo antradienis. Paskambinsim vakare. Tada jau nebekelia ragelio...
Po truputį pradėjo liaudiškai tariant „važiuoti stogas“. Pasigailėjome, kad ėmėmės užduotis parduoti ūkininko jautuką.
Beliko „AGROVET“, kuri moka mažiausiai, ir ne vienerius metus galvijus pardavinėjančių žmonių teigimu, labai sukčiaujančių sveriant gyvulį.
Tiesa, „AGROVETAS“ atvažiavo jau kitą dieną. Siūlydamas už 400 kg mėsinį jautuką 2,90 arba 3,00 Lt. Mūsų nuostabai, elektroninių svarstyklių blokelis buvo automobilio kabinoje, o ne ten, kur sveriamas galvijas. Iš pradžių užvedėme galviją ant svarstyklių. Pasvėrė jį, o tada liepė nuvest ir paskui dar kartą užvesti ant svarstyklių, nes neva sugedo kažko svarstyklės. Tik tada užfiksavo galvijo svorį. Įdomu, kodėl? Kabinoje esančių svarstyklių galvijo šeimininkas nemato, nes tuo metu būna šalia galvijo. Gudru.
Taigi, pagaliau pardavėme mūsų jautuką, įgiję liūdnos ir skaudžios patirties bei įsitikinę, jog mūsų kaimo žmogus iš tikrųjų niekam nerūpi. Kalbinta viena iš Panevėžio rajono supirkėjų patikino, jog niekas neverčia žmonių jiems parduoti galvijus. Kiekvieno teisė rinktis. O paklausus, kodėl taip ilgai tenka laukti supirkėjų, moteris patikino, jog Ignalinos rajonas labiausiai nutolęs, čia nėra rimtų vietinių supirkėjų ir be to, labai mažai žmonės augina galvijų, todėl jiems neapsimoka varyti tuščio furgono, o laukiant, kol susirinks 10-11 galvijų, užtrunka ir savaitę, dvi ar net tris.
Vis tik pelningiausia prekė – ne jautukai, o veršeliai. Pavasarį už veršelį iki 2 mėn. mokėjo 11 Lt/kg, tad žmogus gauna apie 1200 Lt, o už daugiau nei metus kasdien prižiūrėtą ir dar papildomai pirktais pašarais šertą veršį vos 1000 Lt uždirba. Nors naivius mūsų kaimo žmones „mausto“ ir savi perpardavinėtojai. Sužinoję, kad žmogus parduoda jauną veršiuką, ji nusiperka už ... 400–500 Lt teigdami, jog jie perka auginimui. Moterėlės gailėdamos skerdyklon atiduoti veršiukų ir tikėdamos perpardavinėtojų žodžiu geranoriškai ir ramiai parduota gyvulį už „kapeikas“. O pastarieji tuo pat perparduota supirkėjams ir atmetus transportavimo išlaidas uždirba nei daug, nei mažai – apie 500 Lt.
Bet kaimo žmonės baigia jau ir pačias karves parduoti, nes pieno kainos – apgailėtinos, o iš kur tada veršeliai ir jautukai rasis. Ir nors jau kelerius metus esame gerosios ES nariai, esame priversti jaustis antrarūšiais, už savo produkciją gaunantys gerokai mažiau ir valgantys tai, kas lieka nuo kitų stalo...
Lina RAGINYTĖ, Mūsų Ignalina
Radome žmogų, sutikusi leisti MI pabandyti parduoti jo užaugintą galviją. Iš pradžių užduotis pasirodė juokingai paprasta. Atsiverti laikraštį, susirandi skelbimą, pasiskambini ir susitaręs dėl kainos lauki atvykstančių supirkėjų. Deja...
Mūsų laikraštyje radome net 6 skelbimus, raginančius parduoti galvijus. Trys firmos skelbia ir savo pavadinimą. Tai AGROVET ir ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ bei ČEVAITA. Kitos tik skelbia, jog superka galvijus ir tiek. Patraukliausią kainą pasiūlė ČEVAITA – iki 400 kg –3,50 Lt, per 430 kg – 3,80 Lt. Susitarėme ir laukiame. Pažadėjo atvykti pirmadienį prieš tai paskambinę. Tyla. Paskambinome patys. Patikino tuoj tuoj išvykstantys, tik štai sužinosiantys, kiek jiems reik galvijų į skerdyklą pristatyti. Laukiam. Vakarėja, o dar nieko nėra. Skambiname patys. Nekelia ragelio. Antrą sykį skambiname. Pakelia ir atmeta skambutį. Oho! Čia jau tikrai rimti žmonės rimtoj įmonėj dirba. Rytą dar pabandėm skambinti, bet nieks ragelio nebekėlė. Taip ir nebesupratom, ar atvažiuos, ar jau nebe. Kadangi buvo pateiktas tik vienas mobilus ČEVAITOS telefono numeris, trumpuoju numeriu 1666 sužinojome, kad tai Panevėžio rajone registruoja UAB „ČEAVAITA“ ir gavome kitą jų telefono numerį. Paskambinę sužinojome, kad jie kada nors į Ignalinos rajono važiuos furgonas, su mumis susieks ir paims galviją. O mes tą vargšą iš laukų jau pirmadienio rytą atginėm prie namų, kad būtų patogiau ir nereiktų galvijus vežančiam furgonui per pievas ir kalnus dundėti.
Skambinam iš naujo. Tada paaiškėjo, kad skambinant keliais skirtingais numeriais patenki vis ten pat. Kiti patikina, jog jau ką tik buvę Ignalinos rajone ir važiuos tik kitą savaitę. O ta savaitė gali užsitęsti ir dvi, ir tris.
Skambinam toliau. Po pastarojo pokalbio tiesiog apstulbome. Tel. 8~680 41510 atsileipusios moters paklausus, ar jūs superkate galvijus, kaip kokiam klaikiam meksikiečių seriale ji isteriškai pradėjo žviegti. Girdi, kas čia per galvijai... sakykit, katę ar karvę parduodat. Gerbdami save su tokia dama pokalbio nebetęsėme.
Prisiskambinę dar vienos neva IĮ iš to paties Panevėžio rajono supirkėjai, kuri sakė už iki 400 kg jautuką mokėsianti 3,30 Lt, sutarėme. Prasidėjo ta pati istorija. Paskambinsim, sekmadienį, tada pirmadienį. Atėjo antradienis. Paskambinsim vakare. Tada jau nebekelia ragelio...
Po truputį pradėjo liaudiškai tariant „važiuoti stogas“. Pasigailėjome, kad ėmėmės užduotis parduoti ūkininko jautuką.
Beliko „AGROVET“, kuri moka mažiausiai, ir ne vienerius metus galvijus pardavinėjančių žmonių teigimu, labai sukčiaujančių sveriant gyvulį.
Tiesa, „AGROVETAS“ atvažiavo jau kitą dieną. Siūlydamas už 400 kg mėsinį jautuką 2,90 arba 3,00 Lt. Mūsų nuostabai, elektroninių svarstyklių blokelis buvo automobilio kabinoje, o ne ten, kur sveriamas galvijas. Iš pradžių užvedėme galviją ant svarstyklių. Pasvėrė jį, o tada liepė nuvest ir paskui dar kartą užvesti ant svarstyklių, nes neva sugedo kažko svarstyklės. Tik tada užfiksavo galvijo svorį. Įdomu, kodėl? Kabinoje esančių svarstyklių galvijo šeimininkas nemato, nes tuo metu būna šalia galvijo. Gudru.
Taigi, pagaliau pardavėme mūsų jautuką, įgiję liūdnos ir skaudžios patirties bei įsitikinę, jog mūsų kaimo žmogus iš tikrųjų niekam nerūpi. Kalbinta viena iš Panevėžio rajono supirkėjų patikino, jog niekas neverčia žmonių jiems parduoti galvijus. Kiekvieno teisė rinktis. O paklausus, kodėl taip ilgai tenka laukti supirkėjų, moteris patikino, jog Ignalinos rajonas labiausiai nutolęs, čia nėra rimtų vietinių supirkėjų ir be to, labai mažai žmonės augina galvijų, todėl jiems neapsimoka varyti tuščio furgono, o laukiant, kol susirinks 10-11 galvijų, užtrunka ir savaitę, dvi ar net tris.
Vis tik pelningiausia prekė – ne jautukai, o veršeliai. Pavasarį už veršelį iki 2 mėn. mokėjo 11 Lt/kg, tad žmogus gauna apie 1200 Lt, o už daugiau nei metus kasdien prižiūrėtą ir dar papildomai pirktais pašarais šertą veršį vos 1000 Lt uždirba. Nors naivius mūsų kaimo žmones „mausto“ ir savi perpardavinėtojai. Sužinoję, kad žmogus parduoda jauną veršiuką, ji nusiperka už ... 400–500 Lt teigdami, jog jie perka auginimui. Moterėlės gailėdamos skerdyklon atiduoti veršiukų ir tikėdamos perpardavinėtojų žodžiu geranoriškai ir ramiai parduota gyvulį už „kapeikas“. O pastarieji tuo pat perparduota supirkėjams ir atmetus transportavimo išlaidas uždirba nei daug, nei mažai – apie 500 Lt.
Bet kaimo žmonės baigia jau ir pačias karves parduoti, nes pieno kainos – apgailėtinos, o iš kur tada veršeliai ir jautukai rasis. Ir nors jau kelerius metus esame gerosios ES nariai, esame priversti jaustis antrarūšiais, už savo produkciją gaunantys gerokai mažiau ir valgantys tai, kas lieka nuo kitų stalo...
Lina RAGINYTĖ, Mūsų Ignalina
Griežtai draudžiama Ignalinietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Ignalinietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Ignalinietis.lt nuorodą.
