Susitikę su Ceikinių seniūnu Juozu VELIČKA, šnekėjomės apie darbus ir pokyčius seniūnijoje, įvykusius būtent per šį laiką. O jis, kaip žinia, paženklintas užgriuvusios krizės, sunkmečio žyme. Tai kas gi vis dėlto geresnio, seniūne?

– Krizė ne krizė, o gyventi, dirbti, stumti kasdienius darbus reikia. Tik lėšos šiemet sumažintos iki minimumo. Jokių pirkinių, jokių pramogų – vien būtiniausi darbai...

– Pavardinkit, ką pernai ir tokiomis sąlygomis pavyko nuveikti?

– Pernai remontavom administracinius pastatus: medicinos punktą, jame, seniūnijoje ir kaimo seklyčioje pakeitėme langus. Atlikom daugybę notarinių veiksmų, tvarkėm kapines. Jų seniūnijoje yra 11, iš jų veikiančių tik dvejos, bet prižiūrėti nuolat reikia visas. Problema – keliai. Dėl jų susilaukiam daugybės skambučių. Žiemą reikia valyti, vasarą – greideruoti. Yra kelių, kuriuos reikia rimčiau tvarkyti, bet viską riboja lėšos. Štai, labai blogas kelias į Kandrotiškės II kaimą, į jį ne visada gali net „greitukė“ nuvažiuoti, o ten gyvena trys žmonės ir visi neįgalūs. Po gabaliuką kasmet tvarkom tą kelią, bet iškart visam sutvarkyti nėra pinigėlių.

Ir bene visiems geriausiai matomas pernai metų darbas – nauja varpinė prie kapinių. Ją pastatėme kartu su klebonu Marijonu Savicku. Jis rūpinosi varpais (vienas jų skirtas 1831 m. sukilimo dalyviui, Ceikinių klebonui Anuprui Labučiui, žuvusiam mūšyje su caro kariuomene Švenčionyse), seniūnija – statybos darbais.

– Dar užpernai visose seniūnijose, taip pat  ir Ceikiniuose, jau trūko žmonių, dirbančių viešuosius darbus. Ar sunkmetis „neištiesino“ šios situacijos?

– Ištiesino. Mat prasidėjus sunkmečiui, labai išaugo (ir tebeauga) žmonių, gaunančių įvairių pašalpų bei paramą maisto produktais, skaičius. Už tas pašalpas tam tikrai jas gaunančių žmonių daliai reikia atidirbti. Tad dabar įvairius darbus dirba apie dvidešimt pašalpas gaunančių ir penki – pagal viešųjų darbų programą. Visi pirmiausia tvarko aplinką, juk vien tvarkomų teritorijų (žalių pievelių) turime 6,5 ha.

– Sunkumai sunkumais, bet kažką svarbaus ir reikšmingo planuojate ir šiemet?

– Šiems metams yra skirta 131 tūkst. Lt kaimo seklyčios remontui. Keisime grindis, elektros instaliaciją, apšildymo sistemą. Ceikiniuose bus pastatyti ir geležies valymo iš vandens įrenginiai, gyventojai turės geresnio vandens. Kiek tolimesnėje ateityje mintyse yra senosios mokyklos remontas, nes, manau, dar kokius 5-erius metus Ceikinių mokykla išsilaikys. Planuojama miestelyje nutiesti ir pėsčiųjų takus, įrengti naujų automobilių aikštelių, gatvių apšvietimą, bažnyčioje reikia kelias duris pakeisti. Ir dar mano viena svajonė – Ceikiniuose pastatyti vasaros estradą, kurioje galėtų vykti šventės, renginiai, diskotekos. Tačiau čia ne šių metų, o kiek atokesni planai.

– Šiemet Ceikinių miesteliui sukanka 500 metų. Kad ir kukliai, bet kažkaip tą datą pažymėsite?

– Blogai, kai tokios iškilios datos išpuola per sunkmetį. Tuomet esi finansiškai suvaržytas, negali šventės surengti tokios, kokios nori. Dėl šio jubiliejaus planai kol kas kuklūs: ant akmens, esančio prie seniūnijos, iškalti atitinkamą užrašą, skirtą tam jubiliejui ir pagaminti jubiliejinį medalį. Dar nenuspręsta, ir kada pati šventė vyks – birželį per Antanines ar rugpjūtį per Žolinę...

– Pagal ankstesnius sumanymus tas prie seniūnijos atvežtas akmuo buvo skirtas šio krašto pokario partizanų vado Vinco Žaliaduonio-Roko, žuvusio prie Ceikinių, atminimo įamžinimui. Dabar planai pasikeitė?

– Kaip matote – pasikeitė. Kai susitikime su gyventojais aptarinėjome Roko atminimo įamžinimo galimybes, buvo (ir yra) žmonių, kurie tam labai nepritarė. Pagal juos ne visi partizanais vadinami pokario kovotojai verti tokios pagarbos, tarp jų buvo ir paprasčiausių plėšikų ir niekšelių. Žmonės tai dar atsimena, yra nukentėję nuo tokių. Kalba ne apie Roką, o apie kitus, nes yra sumanymas iškalti visų iš Ceikinių seniūnijos kilusių partizanų pavardes, o jų – arti trisdešimties.

Tačiau partizanų atminimas bus įamžintas. Prie naujos varpinės, kaip matėte, yra pastatytas iš akmens iškaltas Rūpintojėlis. Tuo daugiausia rūpinasi klebonas M. Savickas. Lėšų tam paminklui skyrė Švenčionijos klubas ir V. Žaliaduonio sūnus, gyvenantis Vilniuje, trūkstamų lėšų pridės klebonas. Tik dabar vėl tebesiginčijam – kalti, kaip siūlo klebonas, visų partizanų pavardes ar tik bendrą užrašą. Manau, kad išvengtume anksčiau paminėtų pykčių, užtektų ir bendro užrašo.

– Dėkoju už pokalbį!

Jonas BALTAKIS