Čia pat kaime, Jono Vaickaus kieme, skleisdami ežero dumblių ir žuvies kvapą, džiūsta tinklai, kiek tolėliau ūžauja Povilo Baušio malūnas, paėjėjus galiuką, Dringio ežero pakrantėje ties didžiuliu tiltu, aplink nusagstytu žvejų valtimis, turškiasi krūvos vaikų.

Tokius Gaveikėnus prisimenam mes, kažkada čia vasaras leidę dabartiniai trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai. O ką apie šį žvejų kaimelį papasakos devintą dešimtį baigianti skaičiuoti kaimo gyventoja, buvusio malūnininko gaspadinė Bronislava Juškaitė–Baušienė bei jos dukra Birutė Daugėlienė. 

Gaveikėniškiai – naujakuriai?

„Čia, kur mes dabar gyvename, yra Naujieji Gaveikėnai, susikūrę ne taip ir seniai. Anksčiau visas kaimas buvo išsidėstęs anapus upelio, už malūno, ant tolėliau kyšančių kalvelių. Tada čia gyveno labai daug totorių ir žydų. O prie tvenkinio buvo bažnyčia, kurią Pirmojo pasaulinio karo metais sugriovė. Mes, dar visai jaunučiai, rankiodavom ten tokias keistas plytas ir kitokias liekanas. Žydus išvežė, o kiti gyventojai ir naujakuriai pamažu kūrėsi šiapus upės“, – iš tėčio pasakojimų kaimo istoriją prisimenanti Birutė Baušytė–Daugėlienė.

Malūnininko pati

Vieni iš senųjų kaimo gyventojų buvo Baušiai. Jų sūnus Povilas Gaveikėnuose, matyt, tinkamos sau neradęs, parsiviliojo jauną mergaitę iš Berniūnų kaimo (Švenčionių r.). Iš pradžių gyvenę jo dėdės lūšnelėje, ėmėsi abu statytis namus.

Broliai parūpino medienos, o jiedu dirbo dieną naktį. Užsukusius į šį kaimelį ir dabar iš tolo pirmasis mojuoja geltonas Baušių šeimos namas. „Sunku buvo. Iš pradžių labai vargingai gyvenome. Statėmės namus, augo vaikai. Kažkaip nuo pat pradžių taip jau susiklostė, kad namais ir visu ūkiu rūpinausi aš, o vyras daug dirbo. Anksčiau tai ne tik mūsų malūne malė. Važinėjo ir Pakretonėn, ir Borovkon – visur, kur veikė vandens malūnai. O aš ir tris sūnus, dukrą auginau beveik viena. Dar ir jam į malūną pietus nešdavau.

O kur dar daržai ir galybė gyvulių: karvės, arkliai, vištos, avys... Ir kaip be bitelių. Augdami vyresnieji sūnūs vasarą rinkdavo grybus ir uogas, kad turėčiau už ką paskui juos išleisti į mokyklą. O kai gimė jaunėlė, tai buvo daug lengviau. Tada jau turėjom pinigų ir aš prie ūkio darbininkų turėdavau už ką nusamdyti“, – 6 anūkais ir 5 proanūkiais (nors sako, kad jau dar vienas gandras aplink suka ratus) besidžiaugianti Bronislava nesigaili 60 metų pragyvenusi su malūnininku ir atšventusi deimantines vestuves.

Malūnas – Povilo gyvenimas

Ne veltui nuo seno žmonės sakydavo, kad tuose malūnuose kažin kas dėdavosi: vanduo kriokia, girnos sukas. „Man atrodo, kad malūno vedėju pradirbęs tėtis labai atitiko tikrąjį malūnininką. Jis kiekvieną atvažiuojantį pasitikdavo ir tuoj žinodavo, kaip ji priimti, ką pasakyti. Tėtis pažinojo kone visą rajoną. Žmonės jam suveždavo visas naujienas ir įdomius nutikimus.

Mes, vaikai, pasislėpę mėgdavom klausytis linksmų istorijų, kai susėdę vyrai vaišindavosi samane ir „šposydavo“, linksmiausius nutikimus pasakodavo. Tėtis buvo kietas pasakorius. Malūnas buvo jo gyvenimas. Jiedu lyg vienas kūnas buvo. Neprisimenu kelintais metais, bet žinau, jog vieną dieną A. Bagdonavičius pasakė tėčiui, jog reikia pakeisti malūno paskirtį.

Būdamas užsispyręs, jis išsigabeno girnas ir visą malūno ūkį į netoliese buvusius sandėlius. Ten įsirengė elektrinį malūną ir toliau kasdien iki 82-ejų metų dar eidavo malti. Jis vis sakydavo, kad dirbs iki paskutiniųjų. Deja, vėliau sveikata nebeleido ir paskutinius 5-erius gyvenimo metus tėtis gyveno prisiminimais“, –  viena kitą papildydamos pasakojo abi Baušių šeimos moterys. 

Tikinčiųjų trauka

Natūralu, kad viskas keičiasi, bet kažin ar visada į blogąją pusę. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad jis išgyvena dėl prarasto, dėl to, ko nesugrąžins. Gaveikėnai taip pat pasikeitė. Dabar vandens malūnas su aplink esančiais visais priklausiniais yra Arkivyskupijos nuosavybė. Iš pradžių nerimavę gyventojai dabar visai džiaugiasi Bažnyčios atstovų draugija.

„Mums niekas nedraudžia ten vaikščioti. Mes kaip anksčiau ėjom, taip ir dabar einam ir grybauti, ir uogauti tais pačiais takeliais. Jau ir mūsų akys apsiprato prie po kaimą vaikštinėjančių vienuolių. Labai maloniai ir visai neišdidžiai su visais kaimo gyventojais bendrauja ir pats kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jis kasdien eina pasivaikščioti po kaimą net iki Meironų (ne asfaltuotu aplinkeliu pro Strigailiškį, o tiesiai miško keliuku – autor.). O vasarą ypač kaimas atgyja: suvažiuoja vaikai ir anūkai, gražiai tvarkosi ir parduotų sodybų naujakuriai“, – šypsosi Birutė Daugėlienė.

Na, pasakykite, ar ne gudrus tas likimas? Juk tikrai ne netyčia būtent čia, beveik kažkada buvusios bažnyčios vietoje dabar įsikūrė Bažnyčios atstovai. Ši vieta ypatinga, tik, matyt, žodžiais dar nemokame  to pasakyti. Tegalime jausti.
Lina RAGINYTĖ