Kai Lietuvos miestuose ir miesteliuose buvo keičiami gatvių pavadinimai, kai užrašai su sovietinių stabų vardais dingo iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos erdvės, Ignalinoje atsirado nauja gatvelė, pavadinta ilgamečio miesto vykdomojo komiteto pirmininko Juozo Čepulėno vardu.

Marija Čepulėnienė, Juozo Čepulėno našlė, išėjusi į savo buto balkoną, mato Juozo Čepulėno gatvę.

- Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad viena Ignalinos gatvė buvo pavadinta mano vyro vardu, - sako Marija Čepulėnienė.

Ignalinoje turbūt nėra žmogaus, ypač vyresnio amžiaus, kas būtų nepažinojęs Čepulėnų šeimos. Jis – mokytojas Tverečiuje, Švietimo skyriaus inspektorius, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas. Pastarąsias pareigas Juozas Čepulėnas ėjo dvidešimt vienerius metus.

Marija Čepulėnienė – lietuvių kalbos mokytoja, poetė, Ignalinos krašto himno žodžių autorė, kilusi nuo Biržų, viena iš pirmųjų, baigusių aukštąjį mokslą, paviliota mūsų krašto grožio, suvisam pasiliko čia. Šalia žmogaus, kuris jai pažadėjo savo ranką ir širdį ir pasiūlė per gyvenimą toliau eiti kartu ir kuriam ji  atsakė tokiais pačiais jausmais. Marijos ir Juozo Čepulėnų akyse augo ir gražėjo Ignalina. Žinoma, ne be jų - aktyvių ir darbščių žmonių, pastangų, asmeninio pavyzdžio, gero patarimo.

- Tai man šovė į galvą tokia mintis – vieną Ignalinos gatvę pavadinti ilgamečio miesto vykdomojo komiteto pirmininko vardu, - prisipažįsta buvęs LKP CK rajono komiteto sekretorius, buvęs  ilgametis LDDP, vėliau Lietuvos socialdemokratų partijos rajono skyriaus pirmininkas Alfonsas Švirinas. – Man pritarė rajono skyriaus bendrapartiečiai. Nutarėme siūlyti rajono savivaldybės Tarybai priimti sprendimą dėl Juozo Čepulėno gatvės.

Ignalina – ne vienintelis rajono centras, vieną iš savo gatvių pavadinęs sovietmečio laikų visuomenės veikėjo vardu. Alfonsas Švirinas sakė, jog jį padrąsino varėniškių pavyzdys – ten viena iš gatvių pavadinta buvusio rajono vykdomojo komiteto pirmininko Zenono Varanecko, beje, dirbusio Dūkšte, vardu.

- Toks Juozo Čepulėno įamžinimas – tai duoklė Žmogui iš didžiosios raidės. Jis visada būdavo visų įvykių centre, be jo nepraeidavo nė vienas renginys – ir kaip meno saviveiklininko, ir kaip miesto vadovo, jis visada su visais mielai kalbėdavosi ir išklausydavo visus: nuo mažiausio iki didžiausio, nuo didelio viršininko iki paprasto žmogaus. Nesu girdėjęs, kad jis ką nors įžeistų, sakydamas oficialią kalbą ar tiesiog kalbėdamasis su žmogumi, - taip žmogiškuosius Juozo Čepulėno nuopelnus vertina Alfonsas Švirinas.

Po kurio laiko rajono Taryba priėmė sprendimą nedidelę gatvelę, kuri iki šiol neturėjo pavadinimo, prasidedančią prie darželio „Šaltinėlis“ ir nusidriekusią iki Aukštaičių gatvės, pavadinti  Juozo Čepulėno vardu. Naujojo gatvės vardo įteisinimas sutapo  su gatvės atgimimu: joje krykštavo mažieji ignaliniečiai, šviesiais langais į mokslo aukštumas kvietė gimnazija, atsirado neįprastas provincijos rajono centrui statinys – Pramogų ir sporto kompleksas su baseinu ir treniruoklių sale. Gatvė buvo naujai išasfaltuota ir tapo patogi vaikščioti, miela gyventi.

- Simboliška, kad būtent ši gatvė buvo pavadinta Juozo Čepulėno vardu. Tai buvo žmogus, gimęs pedagoginiam darbui. Jis labai mylėjo vaikus: jau būdamas pensininkas pats veždavo į darželį jiems maisto, per Naujuosius metus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas tapdavo Seneliu ir su dovanomis aplankydavo ne tik darželį, mokyklą, bet ir niekad nepamiršdavo mažųjų ligoniukų, šventes sutinkančių ligoninėje, - pasakoja Marija Čepulėnienė.

Kaip sakė Alfonsas Švirinas, apmaudu, kad rajono valdžia nepadarė visko, ką buvo žadėjusi, įteisindama Juozo Čepulėno gatvę: ne patyliukais turėjo būti prikaltos lentelės su užrašais, bet surengiant nedidelį mitingėlį, prie pirmojo namo buvo pažadėta prikalti lentą, kurioje būtų parašyta, kas toks buvo Juozas Čepulėnas ir kodėl jo vardu pavadinta ši gatvė.

- Atvažiavusieji iš kitur, o tokių į Pramogų ir sporto kompleksą atvyksta nemažai, nežino, kuo šis žmogus nusipelnė Ignalinai. Būtų užrašas, tokių klausimų niekam nekiltų, - sako Alfonsas Švirinas.

- Nekasdieniškas įvykis, kai tėvo vardu pavadinama gatvė. Gatvė, pro kurią dažnai tenka eiti ar važiuoti. Emocinė būsena išskirtinė. Kartą su svečiais iš Čekijos apvažiavau miestą, norėdamas parodyti jiems mūsų Ignaliną. Neiškenčiau nepasakęs, kad važiuojame mano tėvo vardu pavadinta gatve, - prisipažįsta Juozo Čepulėno sūnus, Ignalinos rajono savivaldybės Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėjas Vidmantas Čepulėnas.

Ne tik pro mamos buto balkoną mato tėvo gatvę ir kitas Juozo Čepulėno sūnus – UAB „Kompata“ direktorius Vytautas Čepulėnas. Į šią gatvę, kaip ir į kitas miesto gatves, jį čia dažnai atveda darbo reikalai. Tik trečiasis sūnus, Baltijos televizijos operatorius Gintautas Čepulėnas rečiau mato šios gatvės užrašą – tik retos laisvalaikio dienos jam leidžia aplankyti gimtąjį miestą.

Laikas bėga greičiau, nei mes norėtume. Po dešimties – dvidešimties metų mieste liks nedaug žmonių, kuriems teko garbė ir laimė bendrauti su Juozu Čepulėnu. O jeigu valdžioje atsiras superpatriotų, kuriuos, vos paminėjus sovietinį laikotarpį, krečia drugys, ir jie panorės ištrinti iš miestelėnų atminties buvusio sovietinio veikėjo pavardę?

- Juk žmonės Juozą Čepulėną pagerbė ne už partiškumą, o už jo darbus ir žmogiškąsias savybes. Be to, anuomet, netapęs komunistu, nieko negalėjai padaryti žmonių labui. Tokia buvo tvarka, - sako Marija Čepulėnienė. – Aš dėkoju Dievui, kad savo kelyje sutikau tokį žmogų. Dabar, kai jau keleri metai jo nebėra, gyvenimas su juo man atrodo kaip gražus sapnas. Tik užauginti sūnus tarsi patvirtina, kad tai buvo mūsų su Juozu gyvenimas. Gaila, kad likimas neleido mudviem atšvęsti 50-ųjų vestuvių metinių. Pritrūko dvejų metų...

Laima MILIUVIENĖ