Po septynerių metų gyvenimo Vokietijoje sugrįžau į Lietuvą. Ten gana aktyviai dalyvavau visuomeniniame gyvenime, domėjausi vykstančiais procesais, lankiausi posėdžiuose.  Tikėjausi, kad ir čia jau daug kas bus pasikeitę. Todėl nutariau apsilankyti rajono Tarybos posėdyje.

Turbūt nedaugelis ateina į rajono savivaldybės tarybos posėdžius. Yra tokių, kurie nežino, kad ten galima tiesiog ateiti kiekvienam, norinčiam išgirsti ir pamatyti, kaip priimami sprendimai, svarbūs rajono žmonėms. O gal būdavo atėjusių, bet nusprendusių daugiau neiti ir sau nervų negadinti.

Dabar ir aš juos suprantu. Nuėjusi į posėdį ir išklausiusi diskusijas (arba jų nebuvimą) visais svarstomais klausimais, pasijutau, tarsi vėl gyvenu SSSR Brežnevo laikais. Gal kas nors situaciją rajone dar palygintų su Baltarusijos Lukašenkos politika: opozicija vos ne alkūnėmis turi skintis kelią ir prašyti, kad jiems suteiktų teisę paklausti ar paprieštarauti.

Kai nuskamba posėdžio pirmininkui nelabai parankus klausimas ar komentaras, salėje pasigirsta pataikaujantis kikenimas – neva tik neišmanėliai gali taip klausti. Meras gi atrodo kaip labai skubantis žmogus – per daug į diskusijas neleidžia „įbristi“, tuoj paskelbia balsavimą, kad tik Vytautas Gimžauskas ar kitas opozicionierius, gink Dieve, kokio nepadoraus klausimo subuožėjusiai valstiečių partijai neužduotų. Ir kyla į viršų 17 rankų, atėjusių į posėdį ne ginčuose tiesos ieškoti, bet papataikauti savo „bosui“.

Toks bendras įspūdis: kultūrą suveržti, paprastą žmogelį visais įmanomais didžiausiais mokesčiais apkrauti, lengvatas atimti, savo partiečius ar giminaičius į šiltas vietas įkišti.

Girdėjau, pasikalba žmonės apie tai už nugarų, bet garsiai pasakyti nedrįsta. O juk meras per šventes kaip gražiai kalbėjo apie laisvę: laisvę pasirinkti darbą, laisvę užsiimti mėgstama veikla, laisvę laisvai reikšti savo mintis. Bet kiekgi laisvės turi Ignalinos krašto žmonės?

Norėčiau palinkėti, kad žmonės drąsesni būtų, vieningesni, kad nebijotų ateiti į posėdžius – įspūdžiai tikrai „nepamirštami“. Tik taip galėtume priversti mūsų išrinktuosius dirbti mums. Pasistenkime visi kartu, kad laisvė būtų kiekviename, kad ir labiausiai įšalusiame Ignalinos rajono kampelyje.

Veronika Unger