Šalia Ignalinos gana kompaktiškame plote iki šių dienų yra išlikę trys vietovardžiai su labai neįprasta šaknimi Biec-: Bieciškis, Biecionys (oficiali forma Bėčionys) ir Bieciūnai (oficiali forma Bėčiūnai).

Palyginti netoliese, Ignalinos raj., Vidiškių sen., yra kaimas Betiškė, o Zarasų raj., prie Žukliškių, yra kaimas Betiškės. Panašu, kad šie vietovardžiai irgi yra „sulietuvinti“, o vietine tarme jie turėtų skambėti: Bieciškė ir Bieciškės.

Šie vietovardžiai (gyvenvietės) - Bieciškis, Bieciškė, Bieciškės, Biecionys ir Bieciūnai - yra išsibarstę aplink Ignaliną ir yra palyginti netoli vienas nuo kito. Tokia vietovardžių (gyvenviečių pavadinimų) su ta pačia šaknimi Biec- sankaupa, gana mažame ir kompaktiškame plote, leidžia spėti, jog šioje teritorijoje kažkada yra buvusi bendra Biecių giminės, genties, o gal būt bajoro (kunigaikščio), vardu Biecys, valda.

Įdomu tai, kad Ignalinos apylinkėse ir dabar nuo seno gyvena nemažai giminių, turinčių pavardes, kurios gali būti susijusios su mūsų aptariamais vietovardžiais. Lietuvių pavardžių žodyne (I d., 1985) rašoma, jog Ignalinos ir Švenčionių rajonuose paplitusi pavardė Bečelis (prieš II pas. karą rastos 32 giminės su šia pavarde).

Taip pat Lietuvoje ir Latvijoje yra nemažai giminių, turinčių pavardę Bėčius (kitos formos- Bečius, Bėčas, Bečas, Bėčis). Deja, žodyne nepateikta pavardės Bėčius etimologija (tik nurodyta, jog analogiška pavardė ir kaimai tokiu pavadinimu yra ir Latvijoje).  Istorikai, nagrinėdami XII-XV amžius, dabartines Ignalinos apylinkes priskiria lietuviškai Nalšios žemei.

Politiniu požiūriu tai neabejotinas faktas (bent jau nuo XIII a.), tačiau etniniu požiūriu,  XII-XIII a. Ignalinos apylinkėse dar galėjo gyventi nemažai sėliškai tebekalbančių žmonių.   Manoma, jog iki mūsų dienų išlikę vietovardžiai (o gal būt ir pavardės, pvz. Bečelis) tai įrodo.

Pavyzdžiui, šaknis biec- akivaizdžiai yra ne lietuviškos, o sėliškos kilmės. Ne be reikalo, norminant Vilniaus krašto vietovardžius, Biecionys ir Bieciūnai  buvo pakeisti į „lietuviškas“ formas Bėčionys ir Bėčiūnai, o Bieciškė ir Bieciškės – į Betiškę ir Betiškes.

Panašu, jog toks „sulietuvinimas“ istoriniu-kalbotyriniu požiūriu nėra teisingas, kadangi baltų prokalbės minkštieji k ir g sėlių kalboje buvo išvirtę į c ir dz, o lietuviai k ir g išlaikė. Pasak kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, sėlių c, kilęs iš senesnio k, matyt, buvo labai minkštas, todėl ateiviai lietuviai jį keitė savuoju č.

Apibendrinus, matyti, kad kitos galimos šaknies Biec- formos, tame tarpe ir „sulietuvintos“, buvo „sunormintos“ XX amžiuje, „norminant“ šio krašto vietovardžius ( sėlių c pakeitė lietuvių č arba t): Bieč-, Bėč-, Beč-, Biet-, Bėt-, Bet-; bei senovinės, dar išlaikiusios senąjį k vietoje vėlesnio c: Biek-, Bėk-, Bek-, gal ir Beik-, Baik-. 

Čia gyvenusios Biecių giminės (genties) ar bajoro (kunigaikščio) vardo Biecys visas senovinis baltiškas atitikmuo būtų Biekis arba Beikis (vietinės tarmės naudojamą galūnę –ys bendrinė lietuvių kalba keičia į –is).

Praktiškai beveik visi šie vietovardžiai yra iš senojo sėlių arealo. Du vietovardžiai su šaknimi Bėč- yra iš Šalčininkų rajono Dieveniškių apylinkių, kuriose yra išlikę labai archainių lietuvių kalbos reliktų. Be to Ignalinos rajone netoli Šiūlėnų yra kaimas Baikeliai,  o Švenčionių rajone netoli Strūnaičio yra kaimas Baikovščizna. Įdomu, jog daugiau vietovardžių su panašia šaknimi Lietuvoje nėra.

Kraštotyrininkas  Kęstutis Čeponis