Švęsdami Ignalinos miesto jubiliejus ar apskritai kalbėdami apie Ignaliną, nepamirštame paminėti to fakto, kad Ignalinai augti kaip miestui sąlygos susidarė, nutiesus per šias vietas geležinkelį, sujungusį Sankt Peterburgą su Varšuva. Kažkas anuomet, išlipęs iš traukinio ir gerai apsidairęs, nusprendė, jog čia galima pasirūpinti stogu ir įsikurti.

Metai ėjo, vis daugiau traukinių bildėjo geležinkeliu. Augo ir Ignalina. Dabar vyksta kažkoks atvirkštinis procesas. Nekinta gal tik viena: geležinkelio stotis buvo ir liko vartais į pažintį su Ignalina. Kaip šiandien gyvena ir tvarkosi čia dirbantys žmonės?

Pokalbiui einu pas Ignalinos geležinkelio stoties viršininką Artūrą Kindurį, Ignalinos geležinkelio stočiai vadovaujantį jau bemaž penkiolika metų. Darbą pradėjęs Skersabaliuose kaip geležinkelio stoties budėtojas, 1996-aisiais tapo tos stoties viršininku, o labai greitai buvo perkeltas į Ignaliną. Dabar jau čia įsikūręs, laiko save šio miesto gyventoju. O ir Ignalinos rajonas jam nėra svetimas – seneliai kilę iš Pabiržio.

Pastaruoju metu ir geležinkelis išgyvena ne patį geriausią laiką. Smarkiai sumažėjo krovinių vežimas geležinkeliu, keleivių vežiojimas niekada nebuvo pelningas, o šiais laikais... Net sumažinus keleivinių traukinių, sutrumpinus jų maršrutus, keleivių srautu pasigirti netenka.

Artūras Kindurys neneigia, kad nemažą jų potencialių keleivių „susemia“ maršrutiniai autobusai. Nereikia pamiršti, kad ir mašina jau seniai ne prabangos dalykas. Dviems trims susimetus į krūvą, kelionė automobiliu tampa ir daug pigesnė nei traukiniu.

Skaičiuojam. Šiuo metu pro Ignaliną per dieną pravažiuoja 16 traukinių. Poilsio dienomis – mažiau.

-Žinoma, apmaudu, kad traukinys „Vilnius – Sankt Peterburgas“ nuo praėjusių metų vasaros pralekia nesustodamas, - sako Artūras Kindurys, čia pat primindamas, kad pritrūko visuomenės aktyvumo ir politikų iniciatyvos, kad tai nebūtų padaryta. – Techniškai traukinio sustojimas Ignalinoje tetrunka pora minučių, tad kely jos laisvai pavejamos, - čia jau kaip specialistas sako patyręs geležinkelietis.

Dabar Ignalinoje sėdus į traukinį, toliausiai gali būti nuvežtas tik į Vilnių arba į Turmantą.

Sumažėjus darbo apimtims, teko ir geležinkelio stoty imtis „kadrų karpymo“. Iš penkių budėtojų liko keturi. Tad keleiviai tegu nenustemba budėtojo vaidmeny pamatę patį stoties viršininką: Artūrui dažnai tenka imtis šio darbo, kuriam nors budėtojui išėjus atostogų ar staiga susirgus.

Yra dar viena darbo sritis, kurią geležinkelio dirbantieji šturmuoja naktimis. Tai – krovinių pervežimas. Kroviniai iš Ignalinos geležinkelio stoties pajuda, kai miestas jau miega.

Šiemetinė žiema privertė ignaliniečius kviestis ir ypatingus pagalbininkus. Keletą kartų bėgius valė speciali sniegvalė mašina, ties iešmais daugiau darbo buvo ir kastuvais besidarbuojantiems.

Kalbėti apie perspektyvą – sunkoka. Artūras Kindurys, kontroliuojantis apie du kilometrus geležinkelio (į vieną ir kitą pusę nuo stoties po nepilną kilometrą) dabar tegali pasidžiaugti, kad tragiški atvejai nėra dažni ir drauge prašė priminti skubantiems, kad taupydami laiką jie dažnai rizikuoja visu jiems skirtu laiku. Ypač kvietė atidesniems ir atsargesniems būti didžiųjų prekybos centrų pirkėjams, išmynusiems „mamutų kelią“ link „Norfos“ parduotuvės.

Žiemos sezonas „mestelėjo“ šiek tiek daugiau keleivių – viliojo Žiemos sporto centras. Atpigo ta proga net traukinio bilietai. Kuo dar pavilios geležinkeliai?

Gaila, bet jau kurį laiką Ignalinoje nematyti ir įspūdingojo traukinuko „RA2“. Nedaug kam teko juo pasivažinėti. Negirdėjo stoties viršininkas ir apie „Lietuvos geležinkelių“ reklamuojamą traukinį „Vilnius-Ignalina“, kuriame keleiviai vaišinami kava. Kol kas keleiviai vežami be kavos. Bet  - patogiai, saugiai, greitai.

Ir kolei dar turime kad ir vienintelę likusią vėžę, jungiančią mus su didžiaisiais miestais, kolei dar nenugriovėme ir šios geležinkelio stoties, kolei ūkdamas į Ignaliną atlėks bent vienas traukinys, Ignalinos stoties viršininkas turėtų būti kone pagrindinis bet kurios Ignalinos miesto šventės svečias. Nes nuo jo žemės prasidėjo miestas.

Vida Žukauskaitė